Naujienos iš sodo

 

Pirma gera naujiena – šiemet bus daug obuolių. Antra gera naujiena – gausiai žydėjo vyšnia, kurią užpernai pavyko išvaduoti iš pernelyg meilios alyvos. Tad pernai ji jau buvo atsigavusi, o šiemet tiesiog klesti. Matosi, bus daug vaisių. Pasirodo, vyšnios pas mane net trys, dar vieną atradau, kai ji šiemet sužydėjo. Prieš tai galvojau, kad kažkoks neaiškus krūmelis, bet kad toks nemažas, tai neliečiau jo.

Jau suvalgėm dvi trešnes, jas sodinome užpernai, tai viena davė vieną trešnę, kita – net keturias! Trečioji trešnė sodinta pernai atrodo blogai, nes ją užpuolė skruzdėlės su savo amarų veisyklomis.

Pernai sodinom juoduosius serbentus: kelis tradicinius krūmelius ir du aukštaūgius. Apsipylę uogomis – derlius bus geras.

Deja, bet praradau gervuogę, kurią parsitempiau iš vienų gamtinės žemdirbystės mokymų. Daug klaidų su ja padariau – pasodinau tamsioje vietoje, tada nusprendžiau perkelti į šviesesnę; tada, matyt, netinkamai darėm iškąsimo darbus, nes numirė augalas. O tokia gera buvo gervuogė, net tame pavėsyje augdama, net pirmaisiais metais po pasodinimo tiek davė uogų. Ech… Skausmui apmalšinti įsigijau du gervuogių sodinukus ir dar svarainių krūmelį. Taip prasidėjo tvoros apželdinimo projektas.

Labai paaugo užpernai sodinta slyva, bet dar jokių vaisių nematyti, kita slyva šiek tiek pašalo, tad dabar neturės tradicinio stiebo, teko patrumpinti.

Labai geras buvo derlius pirmųjų uogų – sausmedžių. Gal tik per anksti puoliau skinti ir valgyti, galėjo dar panokti 🙂

Sausmedžių derliukas

Šį pavasarį atsirado dar vienas naujas augintinis – graikinis riešutas. Prigijo, jau išleido kelis lapelius. Derlius labai negreitai, bet mes gi niekur neskubam 🙂

Geltono karučio mokymuose, kuriuose dalyvavau šį pavasarį, išgirdau, kad užmirkstančiose pievose labai jau mažai kas iš vaismedžių mėgsta augti. O toks buvo planas dėl vieno sodybos lopinėlio… Bet ten visgi galima būtų prisodinti visokių serbentų, aronijų ir kitokių uogakrūmių. Nors aš labiau norėjau paleisti uogų krūmelius palei tvorą. Na čia mano dilema, kurią spręsiu jau kitų metų pavasarį.

Šiaip aš savo sodo augintiniais labai patenkinta. Aišku, labiausiai džiugina senosios obelys, kurios ten turi aiškų savo gyvenimo ritmą: vienais metais ilsisi, kitais metais žydi, brandina vaisius. Būna vaisių per daug, nusimetinėja tuos mažus obuoliukus. Obelyse visada pilna visokių paukščių, jie ten vykdo puikią kenkėjų kontrolę, gyvena, suka lizdelius, džiugina mano akį. Nieko nereikia purkšti, obelys tvirtos ir sveikos.

Tikiuosi, pavyks užauginti tokias pat stiprias slyvas, trešnes, vyšnias, riešutmedį. O kol jie mažiukai, tai vargo yra – tai skruzdėlės su tais savo amarais, reikia purkšti, tai lapukai kažkaip sukasi, dėmėm dengiasi, vėl reikia purkšti, tai gal pernelyg sausa, reikia tuos jaunuosius medelius palaistyti. Žodžiu, pirmus penkis metus, kaip aš suprantu, kiekvienu vaismedžio sodinuku reikia rūpintis, o tada jie tampa savarankiški ir gyvena savo gamtos ritmu.

 

Latest posts by Daiva (see all)

Parašykite komentarą