Atradau savo sektą

Visi pažįstame tam tikras asmenų grupes, kuriuos galime pavadinti „sektantais“. Pavyzdžiui, dviratininkai, bėgiotojai, vegetarai. Tai kuo jie užsiima yra jų „tikėjimas“, pomėgis, aistra – jie tuo užsiima atsidavę, užsidegę, aistringai. Žodžiu, kaip tikri sektantai.

Neseniai supratau, kad aš irgi atradau savo sektą ir jai priklausau – tai daržininkystė. Kitaip kaip sektantizmu to nepavadinsi. Nebadaujantys žmonės, pajėgūs užsidirbti ir nusipirkti maisto parduotuvėje, visą vasarą rauna vėleną, kasa žemę, sėja, paskui ravi, laisto, kaupia lysves, purškia, pjauna žolę, mikroskopu apžiūrinėja lapelius, paskui daro visokias smirdančias trauktines ir lyg būtų atsikratę uoslės, laisto ta smarve auginamas daržoves. Tas atsidavimas nesibaigia gerus tris mėnesius. Ir niekas nesumažina jų entuziazmo: nei nuolat skaudantys raumenys, sudegęs saulėje sprandas, ravint uodų sukandžiota nugara, išprakaituoti visi mineralai šiltnamyje. Niekas.

Paskui jie užaugintas daržoves sūdo, raugina, verda, į stiklainius kiša, fotkina jais nukrautas lentynas, deda į feisbuką ir instragramą jų nuotraukas. Ir išdidžiai į jas žiūri laukdami patiktukų kaip pirmą žingsnį žengusio naujagimio mama.

Rudenį vėl nepailsdami šakeles karpo, humusą (sliekų kakučiai) ir kompostą po krūmais ir medžiais barsto, pelenais lysves barsto, kai kurie šiaudais meiliai dengia, kiti (dažniausiai tie be uoslės receptoriaus) mėšlu laisto ar tiesiai jį ant lysvių beria.

O kur dar kažkoks pagoniškas medžių dažymas, žuvų miltų barstymas į duobytę prieš sodinant pomidorą – tai vis religinėms organizacijoms būdingas poreikis turėti mistinius ir nepaaiškinamus ritualus. Kad būtų daugiau paslapties, magijos – čia būtini sektos elementai.

Atėjus žiemai, kai į žemę neįkiši kastuvo, jie mėgsta sėdėti šiltai namuose ir vartyti savo nuveiktų darbų užrašus, ragauti visas į stiklainius sukištas daržoves ir uogas.

Ir jau nuo sausio mėnesio pradėti jausti kažką panašaus „kaip aš noriu padirbėti darže, ką nors pasėti, išrauti, bent žemėje pasikapstyti“…

Žodžiu, man visa tai neatrodo nenormalu, keista ar nelogiška. Man viskas daržininkystėje yra logiška, laikas praleistas lysvėje – į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas. Labai noriu visa tai patirti ir šią vasarą.

Štai mano atrasti sektantiški suvokimai:

Kiekvienais metais išsikelti naują iššūkį. Aš šiemet auginsiu bulves, 10 naujų aronijos sodinukų ir dar 10 slyvų noriu įsigyti. Ir dar vienam kampe sklypo noriu pasisodinti kokį medį, gal svyrantį ąžuolą, gal gluosnį…

Nepamiršti niekada apie estetiką. Todėl kasmet daiginti, auginti vienmetes gėles, kurių kitąmet net neprisiminsi. Kasmet valandų valandas praleisti ravint gėlių darželius, laistant pakabinamus vazonus ir aptarinėjant su kolegomis sektantais „o tu tas mažas mėlynas gėlytes turi, kur kartu su tulpėm pasirodo?“, „aš čia gavau tokių senovinių lelijų, jeigu prigys, tau daigelį rudenį duosiu“ ir t.t., ir pan.

Skaityti visus sektantų forumus, įžvelgti ten dvi viena kitai prieštaraujančias kryptis ir atėjus į lysvę atrasti kompromisą: pusę lysvės prižiūrėti kaip vieni pataria, kitą – kaip kiti. Ir vadinti tai eksperimentavimu.

Atidavinėti 10 proc. gamtai: zuikiams, vabalams, kirminams ir kitiems, kurie irgi mėgsta agurkus, morkas, cukinijas ar ką ten jūs auginate. Atiduoti duoklę ir nesigailėti, nekovoti su tuo, nes šitos sektos dievas – Gamta.