2019 metų vasara – agurkų vasara

Jau antrą kartą netęsiu sau pačiai duoto pažado – daugiau dalintis tuo, kas vyksta mano lysvėse vasaros metu. Pažadu, kad reikėtų daugiau rašyti ir… nerašau. Bandžiau suprasti, kodėl aš čia tokia „neraštinga“ vasaromis pasidarau ir supratau, kad yra net keletas priežasčių.

Pirma, jeigu iškyla kažkokie klausimai, nueini pasiskaitai internete ir grįžti į lysvę. Ką čia rašysi apie kažkokius kylančius sunkumus? Be to, į visus sunkumus žiūriu filosofiškai – šiemet nesigavo, pabandysiu kitąmet arba tai tiesiog ne mano.

Antra, labai dingsta vasaros metu noras bendrauti su žmonėmis. Gyvenimas lysvėje tuo ir smagus, kad esi susimažinęs bendravimą su žmonėmis iki minimumo.

Trečia, daržininkystė ir sodininkystė man tokie labai archaiški užsiėmimai, kaip sakant, iš „ikiinternetinių laikų“. Savo rašymus apie patirtis lysvėse pradėjau nuo rašymo ranka į gražų sąsiuvinį. Ir tas įprotis rašyti ranka, jis kažkaip labai pritinka visam tam gyvenimo būdui lysvėse.

Ši vasara išsiskyrė pirmu karštu mėnesiu, kai buvo sausra ir daug kas dėl to nesudygo. Taip praradau visas pupelių ir žirnių sėklas. Bet užtat labai džiugino kelios kultūros: agurkai, aguročiai, burokėliai, pomidorai. Ši vasara tikrai buvo agurkų vasara. Rugsėjo pabaiga, o mes dar pintinę paskutinių agurkų nusirinkom. Į stiklainius prikišau jų neįsivaizduojamą kiekį. Pernai sunaudojau konservavimui 100 stiklainių, visus juos šiemet sunaudojau, teko pirkti naujų. Tad šimto stiklainių atsargų normą šiemet viršyjau.

Svogūnai vis dar išlieka mano neįveiktu iššūkiu. Kažką su jais darau ne taip – neužauga didelės galvos. Tačiau šiemet atradau, kad turguje galima nusipirkti labai įdomių svogūnų. Buvau pasisėjusi baltų, geltonų, daugiagalvių ir Šalot. Kitą pavasarį svogūnų sodinukų neieškosiu prekybos centruose, varysiu tiesiai į turgų.

Česnakus pasodinau iš rudens naujoje vietoje, tai galvos labai mažos, nors ir laikiausi patyrusios draugės daržininkės rekomendacijos ir juos atkasinėjau. Dabar galvoju, kur čia po poros savaičių reikės sodinti sodinukus, kuriuos pirkau stotyje iš moteriškės, prekiaujančios sėklomis. Sakė, kad česnakai iš Ukrainos, pas mus gerai auga. Pažiūrėsim 🙂

Burokėliai, kaip visuomet, mane džiugina savo neįnoringumu, geru augimu ir, vėliau, plačiu pritaikymu virtuvėje.

Aš, beje, jau tolstu nuo tų lysvių, kurias praktikavau pirmus kelis metus. Dabar, matyt, turiu klasikines, kaimietiškas lysves. Kai kažkokį plotą uždengi, nupūdai, paskui suari, padarai kojomis vageles ir štai tau lysvė. Kitais metais reikės viską keisti vietomis, įnešti kokių prieskoninių žolių ar gėlių-sargų, nes tos mono lysvės man visgi ne prie širdies.

Aguročiai irgi gerai augo, jie gi iš agurkų giminės. Beje, išbujojo ir vaistinė agurklė, bet apie ją plačiau parašysiu kitame įraše, kur pasidalinsiu mintimis apie bites 🙂