2018 metų apžvalga

 

Jau po keturių mėnesių bus atidarytas dar vienas mano daržininkavimo sezonas. Šis bus ketvirtas.

Įdomu pažiūrėti į savo daržininkavimus iš šalies ir šiek tiek iš laiko perspektyvos. Trys vasaros yra juokingai mažai. Tačiau ir per tiek laiko mačiau tam tikrą asmeninės evoliucijos procesą. Entuziastingiausi, žinoma, yra pirmi du metai: viską skaitai, visko klausinėji, geri į save visą informaciją. Paskui kažkuriuo metu galvoje atsiranda daugiau žinių, bet ir daugiau betvarkės, nes be patirties ta informacija virsta koše. Paskui imi painiotis, ar ten reikia serbentus genėti po derliaus nuėmimo ar čia apie avietes? Kuriuos ten sodinukus reikia giliau į žemę įleisti, o kurių skiepas turi būti virš žemės? Ar reikia laistyti česnakus ar nereikia?

Tada įvyksta evoliucinis žingsnis ir supranti, kad tos žinios yra nieko nevertos, jeigu nebandysi visko praktiškai. Jeigu laistysi ar nelaistysi tuos česnakus, jeigu genėsi ar negenėsi tuos serbentus. Ateina aiškus suvokimas, kad norint užaugti kaip daržininkui-sodininkui teks nužudyti ne vieną augalą, jų auka bus prasminga ir reikalinga, nes taip atsiras tavo patirtis, kuri leis užauginti daug sveikų ir gražių augalų.

Gavau dovanų garsaus britų sodininko Monty Don knygą „Down to earth“. Jo patirtis siekia penkiasdešimt metų, sodinti jis pradėjo nuo septynerių. Va tai yra patirtis! Bet nežiūrint to, jis vis tiek rašo, kad kiekvieną kartą žiūrint į savo sodą ar daržą tu galvoji, kad jis galėtų būti geresnis. Dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Tačiau vis tiek verta būti to proceso dalimi. Ir nepamiršti būti lanksčiu.

2018 metų vasara buvo tobula. Viskas augo be didelių pastangų. Ši vasara parodė, kaip viskas gali būti, kai yra geras oro sąlygos, kai gerai pakaitina ir reguliariai palyja. Šią vasarą jau nenorėjau dalintis savo patirtimi, nes išgyvenau, matyt, kažkokį dar vieną evoliucinį žingsnį. Kai norisi tik tyliai stebėti, kaip viskas auga. Nieko neklausinėjant, o tik netrukdant augalams ir visai gyvybei esančiai lysvėje gyventi savo gyvenimą. Ir mano lysvėse šią vasarą siautė gamta! Tarp lentų gyveno mažiausiai trys driežai, be galo daug varlių, vorų. Jie ten kovojo, bendradarbiavimo, žodžiu, kažkaip sugyveno. O aš tik pjoviau žolę tarp lysvių. Beje, tai vienas iš pamatinių kito garsaus daržininko Sepp‘o Holzer‘io patarimų – trumpink žolę, neleisk jai lipti į lysves. Gali pjauti trimeriu, gali dengti mulčiu. Ji turi likti, jos šaknys turi būti, bet ji neturi dominuoti. Sepp‘as yra permakultūrinio judėjimo pradininkas pasaulyje.

Tai aš pjoviau ir rinkau derlių. Ir tyliai rinkau patirtį bei dariausi išvadas. A.a. Saulius Jasionis sakydavo, kad gan greitai daržininkai turi išsigryninti kultūras, kurios jų sklype gerai auga ir kurias jie vartoja. Jis buvo teisus. Pirmais metais sodinau viską, nes buvo smalsu, ar užaugs, kaip atrodo to augalo sėklos. Sodinau bet kur, dažniausiai netinkamoje vietoje, sodinau netinkamu laiku ir dar neprognozuojami orai, bei mano nemokėjimas rūpintis tuo augalu nulemdavo tik tą, kad tais metais pūvančios sėklos padidino mano lysvių žemės derlingumą.

Šiemet man tapo labai aišku, kokias daržoves aš noriu auginti ir jau turiu šiokios tokios patirties. Pomidorai ir agurkai (šiltnamyje), burokėliai, aguročiai ir cukinijos, šparaginės ir žemaūgės pupelės. Viskas. Dar, žinoma, česnakai, svogūnai, petražolės, krapai, ridikėliai ir ridikai. Šių daržovių auginimą noriu padaryti man labai žinomu ir suprantamu, kad žinočiau veislių pavadinimus (pavyzdžiui, šiemet išsigryninau ridikėlių sėklas, kurias visuomet pirksiu ateityje), kad žinočiau, kurioje lysvėj kam labiausiai patinka augti, kaip patinka būti laistomiems ir t.t., ir pan.

2018 metai buvo puikūs, nors vieną sritį tikrai apleidau – neprižiūrėjau gėlyno. Bet tai leido išvešėti ten esančioms gėlėms. Tad šiemet jos jau pasiruošusios persodinimui ir gėlyno formavimui. Taip pat nevykdžiau plėtros, kalbant verslo terminais. Plėtrą planuoju vykdyti naujajame daržininkystė sezone. Pirmas planas – antras šiltnamis ir nauja zona burokėliams, kad būtų išlaikoma sėjomaina. Buvusioje burokėlių lysvėje šiemet sodinsiu pupeles, kad jos ten gerintų dirvą azotu. O naujoje erdvėje darysiu burokėlių lysvę, kad dar kitą sezoną ten galėtų būti pupelės ir tada vykdysiu tokią sėjomainą.

Net neabejoju, kad artėjantis sezonas nustebins naujais suvokimais, kurie leis man toliau judėti savo evoliucine daržininko kreive. Su trimeriu vienoje rankoje ir keliomis didžių daržininkų knygomis kitoje.