Kodėl man patinka ravėti?

Vaikystės vasaros dažniausiai bėgdavo mieste, vos kelis kartus teko vasaroti kaime. Tada pirmą kartą pamačiau lysves ir ravinčias giminės moteris, bet, matyt, buvau per maža, kad daryčiau šį darbą, tad liko tik vaizdas susilenkusių moterų, ilga lysvė braškių, kurioje aš visai smagiai praleidau laiką 🙂 Paskui buvo toks reiškinys kaip pionierių stovykla ir ten vieną dieną mus nuvežė ravėti eglučių. Skamba juokingai, tada visiems vaikams irgi buvo labai linksma. Atvedė į nesibaigiančio ilgumo lauką, ten buvo susodintos eilėmis mažytės eglutės, o tarp jų augo visokios žolės. Tai va reikėjo išrauti tas žoles. Bet koks ten buvo ravėjimas, eglutės dūrė, ne viena nukeliavo į tarpulysvį kartu su žolėm. Štai ir visa mano ravėjimo patirtis. Jokių traumų ir neigiamų patirčių.

Todėl niekaip negalėjau suprasti iš kur atsiranda tas siaubas moterų akyse, kai jos sako „reikės ravėti“. Na reikės tai reikės. Pirmųjų metų daržininkavimo patirtis man labiau paliko nemalonų įspūdį nuo velėnos rovimo, kai formavau lysves pievoje.

O dabar man netgi patinka ravėti. Atvažiuoji toks visas „ant neigiamų emocijų“ iš miesto, stresas įsikabinęs į nugarą visomis keturiomis. Atsiklaupi prie tos lysvės ir turi tik vieną užduotį – išrauti žoles. Man net nesinori jų piktžolėmis vadinti, tiesiog tai yra žolės, kurios gerai auga, moka užaugti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis išgyventi. O mano pasodintos daržovės ir gėlytės taip nemoka, todėl tas laukines konkurentes reikia išrauti. Štai su tokiu požiūriu ir raunu.

Birželio mėnesį vos per savaitę viskas smarkiai apžėlė

Man patinka ravėti, nes tai pati geriausia pasaulyje nemokama terapijos forma. Juk iš esmės tai griauni ir naikini, bet galiausiai sukuri grožį ir tvarką. Visiška nesąmonė, bet turinti gilią prasmę, net kažkokią filosofiją galima pamatyti. Jau po pusvalandžio rovimo ir niokojimo streso ant nugaros nelieka. Jeigu sėdi lysvėje ilgiau, ima tinkamai dėliotis ir lakstančios mintys. O raunant žolę, kai jos būna daugiau ar kokia pasitaiko su gilesne šaknimi, tai dar ir nemažai fizinės jėgos įdėti reikia. Tame veiksme ir pasilieka tas fizinis stresas, kurio mes mieste niekur negalime iškrauti. Na, žinot, kaip buvo anksčiau: pamatei priešą – dedi į kojas arba jam į snukį. Dabar negali taip daryti, todėl tą neišgyventą norą dedi ant nugaros, kas į skrandį nukiša, kas į galvos skausmą susuka. O ravint labai gerai tie stresai išsitaško kartu su išrautomis piktžolėmis.

Ir nieko čia tokio, kad paskui skauda kojų raumenis, nes tai tūpeisi, tai stojeisi, ant kelių ropojai. Nieko tokio, kad panagės juodos, rankas gelia nuo dilgėlių ir kitų dūriančių gėlių, dar kažkur įsidreskei. Rankos sudiržusios. Bet čia gi kaip po kovos. Kas iš kovos lauko išeina be mėlynių ar bent jau įdrėskimų? Bet kai mirkau rankas vandenyje ir paskui tepu jas kremu, aš šypsausi. Ypač kai grįžtu į lysvę įvertinti, ką nuveikiau. Juk ten atsirado grožis!

Ir ten liko visos jūsų neigiamos emocijos, dar ir pasimankštinote, gal net šiek tiek įdegėte, jeigu ravėjote dienos metu ir kremu apsauginiu nepasitepėte. Žodžiu, ravėjimo procesas turi gausybę privalumų. Bet aš jam labiausiai dėkinga už tą terapinį aspektą – griauti ir naikinti, kad sukurtum grožį. Lysvėje ir savo viduje.

Latest posts by Daiva (see all)

Parašykite komentarą