Įspūdžiai iš GardenStyle

Gardenstyle konferencija profesionaliems aplinkos dizaineriams ir neprofesionaliems sodininkams vyksta jau treti metai. Aš dalyvavau pirmojoje ir man liko labai geras įspūdis, todėl šiemet apsidžiaugiau, kai darbas delegavo į šią konferenciją. Pirma, tai nustebino konferencijos mastelio padidėjimas. Pirmais metais buvo, berods, koks šimtas žmonių; šiemet – jau 500. Daugiau reklaminių stendų, kai kurie – tie patys. Buvo daugiau lektorių iš užsienio. Bilieto kaina irgi išaugo.

Šiemet buvo pasirinkta tema apie natūralistinį dizainą. Visi lektoriai daugmaž į tą temą savo pranešimuose ir kalbėjo. Man asmeniškai patiko visi lietuvių lektoriai. E. Misiukevičių konferencijos sumanytoja Lina pavadino ateities žvaigžde. Ir su ja visiškai sutinku. Teko skaityti apie jį straipsnį, seku jį feisbuke. Jaunas selekcininkas, aistringai besidomintis gėlėmis, jo meilė – viendienės. Mane irgi šios gėlės yra pakerėjusios. Manau, kad Misiukevičius dar nustebins pasaulio gėlininkus.

E. Misiukevičių pristato konferencijos sumanytoja Lina

Ingė Auželienė – tai čia mūsų žvaigždė. Kai tik pradėjau formuoti savo pirmąsias lysveles, o gal netgi dar anksčiau, labai susidomėjusi klausiausi jos interviu TV3 laidoje „Svajonių sodai“. O paskui ėmiau ir ryžausi sudalyvauti „Geltono karučio“ seminare. Po šiai dienai turiu sodyboje ant sienos pasikabinusi diplomą iš šio seminaro. Dėstė Auželienė ir tikslingai rinkausi, kad tai būtų jos seminaras. Ji paklojo pamatą tolimesniam, tokiam labiau kryptingam domėjimuisi ir gilinimuisi. Visiems turintiems galimybių rekomenduočiau Geltono karučio seminarus ir ypač pas Ingę. Iš jos pasisakymo Gardenstyle man labiausiai įsiminė frazė: „Jeigu matote, kad galima nieko nekeisti, netobulinti, tai nieko ir nedarykite“. Labai geras patarimas visiems, ne tik turintiems sodybą prie miško.

Tikras atradimas man buvo paskutinė konferencijos lektorė Kordušienė. Ji kalbėjo apie natūralius būdus kovoti su kenkėjais. Ir nors aš gal tris kartus buvau nusprendusi jau eiti namo, nes tai buvo paskutinė paskaita ir jau jėgų nebuvo, bet visgi sukaupiau energijos likučius ir likau. Ir nepasigailėjau. Labai gamtiškas požiūris į tvarkymąsi savo darželiuose. Artimiausiu metu mano darbovietėje pasirodys išsamus straipsnis iš jos paskaitos.

Užsienio lektoriai šiek tiek nuvylė. Kingsbury kalbėjo daug, pradžiai buvo įdomu, paskui kentėjau iš nuobodulio, bet mačiau, kad aplinkos gražinimo srityje dirbantiems profesionaliams jo paskaita buvo įdomi. Man tik šiek tiek. Jis kalbėjo apie tokią vokišką sėklų mišinių kūrimo kryptį. Ir aš jo besiklausydama supratau, kad šiemet gi išbandžiau tą dalyką. Draugė man davė kelis pakelius vokiškų gėlių sėklų mišinių pakelius. Pasirodo, vokiečiai nepaima ten bet kokių gėlių ir sumeta viską į vieną pakelį. Jie labai atsakingai, pasitelkę mokslininkus ir daržininkus praktikus tiria, kaip ten įvairios gėlės tarpusavyje sugyvena, ar nenurungia viena kitos, ar neužgožia aukščiu, dar paderina, kad iš to pakelio išbertos sėklos žydėtų visą sezoną nenutrūkstamų srautu. Žodžiu, vokiškas ordnungas.

Vokiškų gėlių sėklų miksas pasėtas dideliam lauko vazone

Tas sėklas, kur gavau barsčiau gėlyne – atviroje erdvėje ir bėriau į pakeltą vazoną. Sudygo vazone, žydėjo gražiai. Atvirame gėlyne sudygo tik vienos rūšies gėlės, kurių melsvi smulkūs žiedeliai nebuvo labai įspūdingi, tačiau supratau, kad tai gėlė, kuri tampa graži, kai brandina sėklas.

Žodžiu, supratau, kad yra žmonių, kurie labai atsakingi žiūri į gėlių auginimą 🙂

Pranešėjas iš Latvijos Birznieks sužavėjo savo dinamika ir pasakojimu apie savo sodybą netoli miško. Iš jo pasakojimo įsiminiau, kad nors sugaišo kelis mėnesius su dizaineriais braižydamas ir planuodamas savo sodus, tačiau jau po penkių metų viskas atrodė visai ne taip, kaip buvo suplanuota. Nes viską koregavo augalai, vienur jie nenorėjo augti, kiti jam pačiam nepatiko. Aš irgi manau, kad gėlyno kūrimas – tai amžinas procesas, kuris neturi finišo. Čia smagiausia ir yra tas procesas, kaita. Ir dar labai linksėjau galvą, kai jis sakė, kad gėlynas – tai asmenybės saviraiška. Gėlynas – tai apie mus. Kai sėdžiu ant suoliuko priešais savo gėlyną aš irgi galvoju, kad jis toks pat trenktas kaip ir aš, nes šalia prabangių rožių čia gyvena laukiniai labai gražūs lauko dobilėliai. Prieš šimtmečius skaičiuojančių senovinių kaimo lelijų įsikomponuoja mieste įsigytas šalavijų krūmelis ir krauna sau lapus nesustodamas. Jurginas, pelargonija, jazminas, medetkos, vokiškas miksas, būtinai kelios piktžolės, kurios sugeba puikiai užsimaskuoti tipo jos gėlės. Chaosas ir beprotybė, bet akys džiaugiasi, nes visumoje tai yra nenuobodus grožis. Visai kaip aš 🙂

 

Kitas latvis Rukšans – čiudnas, dėl retesnių gėlių pamišęs senukas. Tokios senatvės norisi palinkėti visiems gėlininkams-daržininkams-sodininkams, kad su šypsena pasakotum, kaip netyčia kažkur radai savo mėgstamą gėlę beaugančią ir be baimės trauktum jau ir garbingo amžiaus sulaukęs į pasaulio kraštą, kad pamatytum tą gėlę jos natūralioje aplinkoje.

Garden girl ekspozicija

Man patinka šita konferencija, nes čia visi kalba apie šių metų derlių, perka gėles, čiupinėja lauko trinkeles, geotekstilę, darbines pirštines. Ir visi kalba viena kalba. Tokių konferencijų galėtų būti ir daugiau. Ypač man trūksta specializuotos daržininkams, kad būtų kalbama tik apie pomidorus, burokus ir moliūgus. Dar viena galėtų būti tik apie sodą: obelis, kriaušes, slyvas, uogakrūmius. Tada jausčiausi gyvenanti turtingoje informacija aplinkoje.

Ačiū Linai iš Geltono karučio už tai, ką ji daro.

Latest posts by Daiva (see all)

Parašykite komentarą