Daiginimas namų sąlygomis – užknisa

 

Nežinau, kaip pasisekė gyvenime kitiems daržininkams, gėlininkams, gal jie turi įsirengę specialias vietas sėklų sodinimui, paskui daigų pikevimui, žemės maišymui ir pan. Man šitoj vietoj pasisekė tiek, kad turiu vonią, kurioje viską ir darau. Ir tai labai labai užknisa 🙂

Nuotraukuose prie straipsnių, kur patarinėja, kaip ten ir kada ką sodinti, visuomet publikuojamos tokios gražios nuotraukos, kuriose ties mažai daigeliais ir sėklytėmis pasilenkusių moterų veidai. Jos susikaupusios savo užsiėmime, matosi, kad mėgaujasi. Aš irgi norėčiau mėgautis, nes man tai labai patinka, bet susilenkus vonioje man niekaip nepavyksta visą laiką išlaikyti tą savo pomėgiu besimėgaujančios moters veido išraiškos, nes ima gan greitai skaudėti nugarą, paskui dar suprantu, kad kaip atsakingai ten tą žemę beberčiau, vis tiek užkimšiu vonią ir tada dar reikės skirti laiko jos valymui… Aš burbu? Taip, aš konkrečiai burbu, nes neturėjimas darbo vietos šitam darbui sukelia tikrą pyktį. Ir kol kas nematau sprendimų, kaip įsirengti patogią darbo vietą 40 kvadratinių metrų bute, kur kiekvienas atsiradęs naujas daiktas reikalauja, kad būtų išmestas kažkoks senas.

O dar paskui tas galvosūkis kai prasideda daigų pikiavimas.

Pikiavimu vadinamas procesas, kai pasodinta sėkla užauga, išleidžia du lapelius, paskui dar du, kurie jau vadinami tikraisiais ir tada gali tą daigą iš mažesnio indelio ar iš bendro lovelio sodinti į atskirą didesnį indelį. Čia tai jau tikras iššūkis miestiečiams, kaip viską sutalpinti ant kelių palangių, o dar jeigu tik viena pietinė… Ko tik žmonės neprisigalvoja: lentynėles susikala, padaro tokius lovelius prie lango rėmų, prašo giminaičių palaikyti ant jų palangių. Šį metodą aš šiemet irgi panaudojau 🙂 pas anytą priglaudžiau paprikas.

Nusipirkau Ermitaže jau paaugusių pelargonijų daigų. Nusprendžiau nežaisti, nes vietos namuose katastrofiškai nėra, o ir laiko pradėti visą procesą nuo sėklos nelabai buvo. Pelargonijų dar nesu auginusi, bus nauja patirtis. Nusipirkau svyrančių pelargonijų, dviejų ryškiai raudonų atsspalvių. Irgi labai kaimo sodybų augalas, močiučiškas. Kažkur skaičiau, kad kol esi jaunas, pelargonijos turi smirdėti, kai imi pakęsti jų kvapą ar jos nustoja būti nemalonaus kvapo – įvyksta branda 🙂

Dar daiginu moliūgus, nes pernai labai prastas jų derlius mane nugąsdino ir dabar noriu apsidrausti, nes moliūgus labai įvertinau. Iš vieno didelio moliūgo ir sulčių pasidarai, ir šviežią galima naudoti, ir dar išspaudus susišaldau ir naudoju. Žodžiu, turiu šiemet užsiauginti moliūgų 🙂

Bandžiau du daiginimo variantus – kokosų ir žemės skritulėliai, kuriuos perki plokščius, o palaistyti jie „užauga“ ir tada ten dedi sėklą. Iš esmės didelio skirtumo neįžiūrėjau, kokoso tabletė gal prisigėrė vandens greičiau. Ir tos tabletės man patiko dėl didesnės švaros: nereikia dar pusvalandį praleisti vonioje beriant žemes į mažus indelius.

Sodinimus į atvirą gruntą planuoju daryti gegužės 9 dieną. Čia tokia tylaus susitarimo data, kai prasideda daigų ir sėklų kišimas į žemę. O kol kas kišam nosis kuo arčiau prie savo auginamų daigų ir žiūrim, ar užtenka vandens, ar tvirtas augalėlis, ar, bendrai, auga. Sėkmės daiginimuose… voniose 🙂

 

Daiva