Sodo kūrimas – labai ilgalaikis procesas

Sodo kūrimas – tai visuomet labai ilgalaikis procesas. Aš vis prisimenu vieną nutikimą, kuris labai gerai iliustruoja, ką reiškia sodas žmogaus gyvenime.

Važiuoju į sodybą autobusu iki Kavarsko. Ir toje atkarpoje, kur prasideda kaimeliai iki Kavarsko ir už jo įlipa tokia močiutė, susimoka keliasdešimt centų iki kito kaimo ir patenkinta nutūpia pirmoje eilėje. Niekas į ją nekreiptų dėmesio jeigu ne jos rankoje kelios kažkokio augalo šakos, kuriomis ji visiems braukia per galvas, įskaitant ir vairuotoją. Visi ima tyliai kikenti, nes moterytė nei kiek nesijaučia blogai, kai su tom šakom, tokiom per didelėm mažam autobusui sukiojasi ieškodam tinkamiausios vietos atsisėsti. Kažkas ją užkalbina, o gal ji pati visiems ima pasakoti, kad buvo pas draugę Stefą ir paėmė „tokį va uogų krūmą, kur per televizorių rodė. Čia šilkmedis, labai skanios uogos. Per televizorių sakė, kad anksčiau augdavo prie dvarų. A tai Stefos troba netoli te vienas palivarkiukas stovi. Tai, matyt, dėl to išlikęs. Tai va vežu namo – sodinsiu“, – šypsena sunkiai telpa močiutės veide. Visas autobusas įdėmiai klausosi. Pradeda apimti jausmas, kad sėdim visi prie stalo pas tą moteriškaitę namuose, tuoj kokio maisto pradės dalinti. – „I da sakė, kad uogos būna tik po dešimties metų“. Stoja tokia tylesnė tyla, nors prieš tai irgi tik vairuotojas jai atsakinėjo „aha aha ir hm tu matai“. Močiutė lyg supratusi apie ką tyliai galvoja visi autobuso keleiviai žiūrėdami į jos metų išvagotą veidą, greitai atsako: „Tai dabar turėsiu dar dešimt metų gyventi, nes noriu tų poniškų uogų paragauti“ – nusijuokia Stefutės draugė ir prašo stabdyti vairuotoją, nes čia jau jos kaimelis. Visiems palinki sveikatos ir išdulka su tuo uogų krūmeliu.
Galvoju, kad ta močiutė neabejotinai pragyvens tuos dešimt metų, net jeigu gydytojai susėdę lažinsis, kad jos tyrimai tokie, jog jai liko vos porą metų… aš lažinčiausi už močiutę ir jos norą paragauti tų uogų. Linkiu tai mielai senolei nugyventi dar šimtą metų. Ir jos sodininko smalsumas, manau, leis jai nugyventi tikrai ilgai, kad tik ji dar atrastų tų visokių uogų, kurių derliaus laukiant bėgtų metai.Tai ir yra ta sodininkavimo liga, kai gyvenimo tarpsniai matuojami labai dideliais atstumais.
Pasisodinau aš trešnių, derlius bus po penkių metų. Gerai, palauksiu. Dar, pasirodo, nusipirkau nežinodama kryžmadulkią veislę, kuriai reikia kitokios veislės šalia, kad būtų tų uogų. Praėjo metai kol radau tą tinkamą veislę, suprask, derlius nukeliamas dar metams.

Tik pasodintas trešnės Kordia sodinukas

Būti sodininku tai visai kas kita nei daržininku. Kai daržininko klausia, kada jau čia bus pas tave burokų, sakai, kad po trijų mėnesių užsuktų, kai beri sėklas žemėn. O kai sodini slyvą ragauti slyvų gali pakviesti kažkur po trijų metų, ne anksčiau. Bet entuziazmas ir laukimas per tuos metus nemažėja. Stebi tą augalą kiekvieną pavasarį apsipilantį lapais, paskui mažais žiedeliais – džiaugiasi širdis. Tada labai rūpestingai apriši jam kamieną rudenį, o jeigu per anksti nuimi apsaugas nuo kamieno, kaip skauda širdį, kai vieną rytą aptinki zuikių nugraužimus ar stirniukų ragučių kasimosi pėdsakus savo medelyje. Kiekvieną pavasarį trauki piniginę ir jau planuoji, kad čia užveisi visą sodą vienu prisėdimu, bet nuo to vis apsaugo sodininko baimės – o jeigu tai kriaušei čia nepatiks, kiek medžių žus jeigu visus čia susodinsiu. Geriau šiemet sodinsiu du ar tris ir žiūrėsiu, kaip peržiemos. Ir taip po truputį, kasmet po kelis medžius, kelis uogų krūmelius kuriamas sodas. Ir aš taip darau. Praėjo tris metai, turim pasisodinę tris slyvas, tris kriaušes, tris trešnes, dešimt juodųjų serbentų krūmelių, tris krūmelius sausmedžių.
Sodo kūrimas – tai viso gyvenimo projektas ir man labai smagu, kad aš jį pradėjau.

Latest posts by Daiva (see all)

Parašykite komentarą