Amžinoji daržininkų dilema: kada sėti?

 

Amžinoji daržininkų dilema: kada sėti?

Pirmais metais padariau klaidą ir pradėjau mąstyti apie sėją kartu su prekybininkų siūlomomis sėklomis, čia kažkur jau kovo mėnesį (čia tas pats kalėdinis efektas – jau nuo gruodžio pirmos ir vos ne po Vėlinių imamos puošti eglutės), o kai feisbuke pradėjo patyrę daržininkai dėti savo užaugintų ridikėlių ir salotų foto (tik vėliau tapo aišku, kad tai šiltnamių derlius), aš iš viso nusprendžiau, kad jau pavėlavau. Pavėlavau, nes jau gegužės vidurys, o pas mane nei vieno ridikėlio ar agurko.
Antrais metais aš jau pagal kitus požymius bandžiau išgirsti tą starto šūvį, kuris byloja, kad prasidėjo sėja. Tai metais sužinojau apie fenologinį kalendorių. Geriau pasidairius po sodybą supratau, kad ilgą laiką čia gyvenę kaimo žmonės buvo pasidarę tuos klasika tapusius fenologinius kalendorius, pavyzdžiui, priešais namą pasodinta ieva ir alyva. Tipo kai pražįsta ieva, sodini tą aną, o kai jau alyva – tai praktiškai viską ir be baimės. Tais pačiais metais aš dar sužinojau apie gegužės šalnų reiškinį. Pirmais metais, kai balandžio mėnesį jau barsčiau sėklas į kairę ir dešinę, tai būtent gegužės šalnos nusinešė didesnę dalį jaunų daigų ir teko daryti atsodinimus jau gegužės pabaigoje.
Šiemet yra treti mano sėklų į žemę barstymo metai. Per tą laiką išminties gal ir neįgijau daug, bet vieną taisyklę išmokau – nėra ko skubėti. Šiemet iš viso, pasikalbėjusi su didesnę daržininkavimo patirtį turinčiomis draugėmis, nusprendžiau – sėti ne anksčiau kaip gegužės 1 d. Draugė Vilma mane patikino, kad ji taip daro – ir viskas jai gaunasi, ir jokių atsodinimų nereikia, ir dar prisidengia plėvele ten kokius agurkus ir liuks. Ir aš šiemet darysiu kaip Vilma – jokio sėklų barstymo anksčiau kaip pirmą gegužės savaitę.
Beje, šiemet labai šaltas buvo balandis ir dar žada šalnas smarkokas net ir gegužės mėnesiui: – 4. Tad vėl šiek tiek abejoju, o gal pralaukti tas šalnas?
Iš kitos pusės, visokie ten burokėliai, pupelės, šparaginės pupelės, aguročiai ir cukinijos guli ten sau žemėje porą savaičių kol ima rastis daigeliai. Šalnos, tikiuosi, taip giliai į žemę neprasiskverbs. Todėl tai, ką išvardijau, tą ir pasėjau. Pasėjau ir ridikėlių bei salotų – jų sėklų visuomet prisiperkama be proto daug, todėl kaip ir negaila, net jeigu ir nesudygtų.
Dar sprendžiant šį klausimą, labai naudinga pasidairyti į kaimynus gretimose lysvėse. Kol važiuojam į sodybą labai puikiai matosi, ar sėdi žmonės lysvėse. Va neseniai važiavom pro kelis kaimelius, matom bulves sodina. Sakyčiau, kad daržininkavime visuomet išlieka ta dilema, kada sėti. Ir net patyrę, ne vienerius metus sėklas barstantys žino tokį keistumą: tai, kas galėjo nušalti, ima ir auga sau toliau, o tai, kas turėtų nereaguoti į šalčius – sureagavo ir nušalo. Žodžiu, daug paslapties yra sėklų pasaulyje. Apie draugystę su sėklomis ir atradimo džiaugsmus šioje srityje papasakosiu kituose įrašuose. O dabar varau sėti burokėlių. Jiems tai jau tikrai šalnos neturėtų būti baisios, o ir ieva jau beveik pražydusi…